Didelio atgarsio versle ir teisininkų bendruomenėje sulaukė 2022 m. lapkričio 30 d. įsigalioję Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimai, leidžiantys privalomai išpirkti nelistinguotų bendrovių akcininkus, turinčius 5 proc. ir mažiau akcijų. Tačiau įstatymas numato ir kitą teisinį instrumentą smulkiųjų akcininkų „iškėlimui“ – atskyrimą (kaip reorganizavimo atmainą), kai akcijos akcininkams išdalinamos neproporcingai anksčiau turėtam santykiui. Pavyzdžiui, jei bendrovėje akcininkas A turėjo 95 proc. akcijų, o akcininkai B – 5 proc., po atskyrimo pirminėje bendrovėje akcininkui A galėtų likti 100 proc. akcijų, o naujoje bendrovėje akcininkas A gautų 80 proc., o akcininkai B – 20 proc. akcijų.
Šis instrumentas plačiai naudojamas partneriams ar šeimos nariams nusprendus atsidalinti verslus tarpusavyje. Naudojant instrumentą teisingai ir pagal paskirtį, jis yra puiki priemonė verslo pertvarkymo sprendimams. Panagrinėkime, kodėl šis instrumentas yra netinkamas ne tik smulkiųjų akcininkų interesų apsaugos prasme, bet ir nenaudingas stambiajam akcininkui.
Pagrindinis aspektas, dėl ko atskyrimas sukuria prielaidas smulkiųjų akcininkų interesų pažeidimui – galimybė įvykdyti atskyrimą be nepriklausomo akcijų rinkos kainos vertinimo. Naujos akcininkų proporcijos gali būti nustatomos remiantis vien įmonės buhalterine (grynojo turto) verte. Ši vertė dažniausiai neatitinka rinkos vertės, todėl smulkieji akcininkai po atskyrimo potencialiai gautų mažesnę vertę nei iš tikrųjų jiems priklauso.
Kita vertus, smulkieji akcininkai turi papildomą saugiklį atskyrimo metu – jie gali pareikalauti būti išpirkti (su sąlyga, kad jie seka įmonės naujienas ir nepavėluoja perskaityti viešos informacijos apie atskyrimą). Tokiu atveju jų išpirkimo sąlygos taptų panašios į naują institutą – privalomą akcijų išpirkimą. Palyginkime abu instrumentus su prielaida, kad akcijos privalomai išperkamos abiejuose iš jų (t.y., jei atskyrimo metu smulkieji akcininkai pareikalauja išpirkimo).
1. Ar smulkiųjų akcininkų išpirkimui reikalingas nepriklausomas turto vertinimas?
Taip, abiem atvejais jis yra būtinas. Tačiau atskyrimo atveju yra nustatyta didesnė riba, kokie akcininkai gali pareikalauti išpirkimo – ją turi smulkieji akcininkai, turintys iki 10 proc. akcijų. Tuo tarpu naujasis institutas – privalomas akcijų išpirkimas – taikomas tik smulkiesiems akcininkams iki 5 proc. ribos.
2. Kokie papildomi kriterijai taikomi akcijų kainai?
Privalomo akcijų išpirkimo atveju kaina turi būti teisinga. Nors daug kas kritikavo šį kriterijų dėl neaiškumo, jis yra labiau suprantamas nei atskyrimo metu kainai taikomi kriterijai. Apskritai, nenuostabu, kad toks kriterijus atsirado – jis yra perkeltas iš jau seniai veikiančio listinguojamų bendrovių privalomo akcijų išpirkimo modelio (kartu su beveik visu modeliu). Norint išsiaiškinti įstatymo leidėjo tikslus ir ką reiškia „teisinga“ kaina, galima bent patikrinti, kaip teisinga kaina nustatoma listinguotų bendrovių akcijoms (pagal principus, nustatytus Teisingos akcijų kainos nustatymo gairėse, patvirtintose Lietuvos banko, kai turi būti atsižvelgiama į turto vertintojo nustatytą vertę).
Tuo tarpu atskyrimo metu akcijų išpirkimo kaina nustatoma atsižvelgiant į vidutinę paskutinių 6 mėnesių akcijų rinkos kainą iki sprendimo reorganizuoti bendrovę priėmimo. Šis kriterijus praktiškai neįgyvendinamas nelistinguotų bendrovių atžvilgiu arba įgyvendinamas labai formaliai (pvz., padaroma prielaida, kad kaina per tuos 6 mėnesius nesikeitė).
3. Ar taikoma akcijų kainos nuolaida mažumos paketui?
Akcijų kainos nuolaida mažumos paketui įstatymuose nėra nustatyta nei viename iš nurodytų instrumentų, tai paliekama nepriklausomų turto vertintojų kompetencijai. Vis dėl to, šiuo aspektu matoma daugiau galimybių privalomam akcijų išpirkimui. Visais įmonių struktūrinių pokyčių atvejais (atskyrimo, verslo įnešimo kaip nepiniginio įnašo ir t.t.) susiklosčiusi praktika yra tokia, kad nepriklausomi turto vertintojai, apskaičiuodami konkretaus akcijų paketo rinkos vertę, pirma nustato visos įmonės (viso verslo) vertę ir vėliau proporcingai apskaičiuoja konkrečiam akcijų paketui tenkančią vertę. Tokiu būdu visiškai neatsižvelgiama į smulkiųjų akcininkų praktiškai nulines galimybes dalyvauti valdant įmonę ir priimant bendrovės sprendimus, kas atitinkamai mažina akcijų paklausumą rinkoje ir jų vertę.
Naujasis reguliavimas (šiuo atveju – privalomas akcijų išpirkimas) visada sudaro galimybes peržiūrėti nusistovėjusią praktiką ir kritiškai įvertinti jos tinkamumą. Privalomo akcijų išpirkimo atveju teisingos kainos kriterijus galėtų būti pratestuojamas atsižvelgiant į tai, kokia yra dividendų suma, mokėta akcininkų savininkams, ar kitus veiksnius, turinčius įtakos akcijų vertei (pvz., už kokias kainas anksčiau buvo superkamos šios bendrovės akcijos iš smulkiųjų akcininkų), siekiant, kad ši vertė tiksliausiai atitiktų teisingą akcijų kainą.
Ar gali abu instrumentai būti naudojami alternatyviai?
Jei vienintelis tikslas yra smulkiųjų akcininkų „iškėlimas“, abu instrumentai negali būti naudojami alternatyviai. Tokiu atveju turėtų būti naudojamas tik naujasis institutas – privalomas akcijų išpirkimas. Jis savaime indikuoja, koks procesas vyksta ir kokiu tikslu. Privalomas akcijų išpirkimas yra taikomas visiems smulkiesiems akcininkams vienodai ir turi aiškiai reglamentuotus procesus ir papildomus saugiklius smulkiesiems akcininkams. Pavyzdžiui, smulkiesiems akcininkams užginčijus akcijų kainą prireikus samdyti ekspertus, teismas gali nuspręsti, kad jų išlaidas turi atlyginti ne smulkieji akcininkai, o pati bendrovė.
Tuo tarpu atskyrimas gali būti atliekamas, kai tam yra specifinės verslo ir ekonominės priežastys. Nesant aiškaus tokio atskyrimo tikslo, o iškėlus akcininkus į naują bendrovę, smulkieji akcininkai galėtų reikalauti žalos atlyginimo, kuri atsirado nesilaikant privalomo akcijų išpirkimo taisyklių.
Susisiekite su mumis
