Verslo pirkimo-pardavimo procese komercinių, prekybinių, technologinių ir kitokių paslapčių bei kitos konfidencialios informacijos perdavimo aspektas visuomet yra jautrus klausimas. Tai dažnai tampa iššūkiu pardavėjui, ypač tais atvejais, kai potencialus verslo pirkėjas yra ir parduodamo verslo konkurentas. Trijų straipsnių cikle „Kaip apsaugoti konfidencialią informaciją verslo pardavimo metu?“ aptarsime esminius konfidencialios informacijos elementus, kurie padės verslo atstovams susidaryti pradinį vaizdą, kaip turėtų būti užtikrinama konfidencialios informacijos apsauga verslo pardavimo procese.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau tekste – CK) numato, kad esant ikisutartiniams santykiams, šalys privalo viena kitai atskleisti joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti (6.163 str. 4 d.). Kokia tai informacija išimtinai priklauso nuo sutarties rūšies ir objekto, kadangi skirtingų verslų pirkimo-pardavimo sutartims sudaryti gali būti reikalinga skirtinga informacija. CK komentare išskirta informacijos atskleidimo tvarka vartotojams ir verslininkams, pastarieji laikomi profesionalais, kurie veikia savo rizika, todėl patys privalo domėtis sutarčiai svarbiomis detalėmis. Taigi, pagal minėtą CK normą pareiga domėtis įsigyjamu verslu tenka verslininkui (pirkėjui), o pardavėjas jam privalo atskleisti esminę informaciją.
Pagrindinė siūloma taisyklė
Primygtinai rekomenduojama neperduoti jokios konfidencialios informacijos negavus potencialaus pirkėjo įsipareigojimo neatskleisti tokios informacijos ir saugoti ją arba nesudarius atitinkamo konfidencialumą užtikrinančio susitarimo, kuriame būtų numatyta:
- kas yra laikoma konfidencialia informacija;
- informacijos gavėjo įsipareigojimas neatskleisti informacijos;
- informacijos pateikimo tvarka;
- informacijos perdavimo tvarka jos gavėjo įmonės viduje (perduodama tik tiems įmonės darbuotojams, kurie pagal savo darbo pobūdį turi ją gauti, ir tik užtikrinus, kad jie prisiima konfidencialumo įsipareigojimus, savo turiniu identiškus informacijos gavėjo prisiimtiems įsipareigojimams);
- atsakomybė už susitarimo pažeidimą ir nuostolių už konfidencialios informacijos nutekinimą atlyginimo tvarka;
- kaip informacija ir laikmenos, kuriame ji užfiksuota, grąžinamos, jei sandoris nėra sudaromas.
Keli rekomenduojami konfidencialumo įsipareigojimų variantai:
Konfidencialumo įsipareigojimas ketinimų protokole. Sudarant ketinimų protokolą, į jį būtina įtraukti konfidencialią informaciją saugančias nuostatas. Šiame dokumente konfidencialumo nuostatos dažniausiai yra abstraktaus formato, draudžiančios atskleisti informaciją, kuri yra šaliai perduota besirengiant deryboms ir jų metu. Lietuvos teisės sistemoje, ketinimų protokolas kaip atskira sutarčių rūšis neegzistuoja, todėl reikia žiūrėti į konkrečias ketinimų protokolo sąlygas, kad būtų aiškiai nustatyta, kokia ketinimų protokolo dalis yra privaloma šio susitarimo šalims. Kad ketinimų protokole numatytas konfidencialumo susitarimas šalims taptų teisiškai įpareigojantis, būtina tai aiškiai numatyti ir nustatyti atsakomybę už konfidencialumo susitarimo pažeidimą ir (arba) numatyti nuostolių atlyginimą.
Atskiras konfidencialumo susitarimas (angl. Non-Disclosure Agreement). Šis susitarimas sudaromas tik tuo atveju, jei konfidencialumo įsipareigojimas nėra įtraukiamas į ketinimų protokolą arba jeigu iki derybų stadijos šalys dar nėra priėjusios, tačiau kyla poreikis potencialiam pirkėjui atskleisti konfidencialią informaciją. Tokiu atveju, būtina sudaryti atskirą konfidencialumo susitarimą, kuris seka prieš ketinimų protokolą.
Vienašališki konfidencialumo įsipareigojimai. Tokie įsipareigojimai dažnai prisiimami, kai verslas yra parduodamas aukciono tipo procesuose. Prieš perduodant konfidencialią informaciją aukciono dalyviams, t. y. potencialiems pirkėjams, kurių gali būti ne vienas, pateikiamas pasirašyti konfidencialumo įsipareigojimas. Ypač svarbu, kad įsipareigojime būtų numatyta, kad jis yra neatšaukiamas, kitaip įsipareigojimo laikymasis priklausys tik nuo jo davėjo valios ir galės būti bet kada atšauktas, ir iš esmės praras savo tikslą.
„Prisiimti vienašališkus konfidencialumo įsipareigojimus ar sudaryti konfidencialumo susitarimus galima ir su šalių atstovais, konsultantais ar kitų paslaugų teikėjais, dirbančiais su verslo pardavimo procesu.“
CK nuostatos ir teismų praktika
Jei konfidencialumo sutartis nesudaryta, , tuomet minimalią konfidencialios informacijos apsaugą nustato teisės aktai ir teismų praktika.
Esminis momentas – atskaitos taškas, nuo kada prasidėjo šalių derybos. Šaliai gavusiai konfidencialią informaciją derybų metu CK nustato pareigą tokią informaciją saugoti, jos neatskleisti ir nenaudoti savo tikslams neteisėtu būdu (6.164 str. 1 d.). CK komentare numatyta, kad jeigu informacija buvo suteikta nenurodžius, kad ji yra konfidenciali, galioja prezumpcija, jog ši informacija nėra konfidenciali.
Jei konfidenciali informacija perduodama nesudarius konfidencialumo susitarimo ar įsipareigojimo, informaciją perduodanti šalis turi aiškiai pareikšti kitai šaliai, kad derybų metu pateikiama informacija yra konfidenciali, tuomet tokią informaciją sutinkanti priimti šalis netiesiogiai išreiškia savo sutikimą jai suteikiamą informaciją traktuoti kaip konfidencialią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo („LAT“) 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-378/2019). Šioje nutartyje LAT, taip pat pasisakė jog tam tikrais atvejais konfidencialumas gali būti aiškus ir neabejotinas net nenurodžius, kad informacija yra konfidenciali, pavyzdžiui, jeigu derybų partneriai ar trečioji šalis, kuriai atskleidžiama informacija, yra konkurentai arba potencialiai gali konkuruoti tam tikroje rinkoje.
Dažniausiai šalys, siekdamos išreikšti savo ketinimus pradėti derybas, sudaro ketinimų protokolą ar jam lygų dokumentą (angl. Letter of Intent, Memorandum of Understanding, Heads of Agreement ar pan.), kuriame įtvirtinamas informacijos gavėjo konfidencialumo įsipareigojimas. Žinoma, išimtinais atvejais, teismas atsižvelgdamas į šalių argumentus galėtų nuspręsti, kad faktiškai derybos prasidėjo dar prieš sudarant ketinimų protokolą. Priešingu atveju, nesudarius derybų pradžią numatančio dokumento ar teismui nenustačius, kad derybos faktiškai jau vyko, kyla rizika atsidurti nepalankioje situacijoje, kai informacija nutekinama dar prieš derybas. Svarbu suprasti, kad CK nuostata sauganti derybų metu atskleistą konfidencialią informaciją yra nepakankama užtikrinti tinkamą konfidencialios informacijos apsaugą, todėl siekiat nepatirti žalos, būtina imtis papildomų priemonių.
Nurodytos teisės aktų nuostatos ir teismų praktika nėra konkrečios. Jų taikymas priklauso nuo aplinkybių vertinimo ir turėtų būti įrodinėjamos teisme. Kadangi verslininkai yra suinteresuoti sėkmingai užbaigti sandorius ir nepasiekti ginčo stadijos, todėl rekomenduojame dėl konfidencialumo susitarti aiškiai ir nedviprasmiškai.
„Net ir konfidencialumo susitarimas ar įsipareigojimas pats savaime neužtikrins visos reikiamos konfidencialios informacijos apsaugos. Tam būtina tinkamai suformuoti konfidencialumo susitarimą ir (ar) konfidencialumo nuostatas, numatyti netesybas už įsipareigojimų pažeidimą ir pasirinkti tinkamus informacijos atskleidimo būdus.“
Susisiekite su mumis
