LAT pateikė ilgai lauktą išaiškinimą vartojimo kredito teisinių santykių klausimais

Dėl pakankamai ribotos kasacinio teismo praktikos vartojimo kredito teisinių santykių klausimais, konsultuodami klientus vis susiduriame su abejonėmis ir neaiškumais dėl vienos ar kitos Vartojimo kredito įstatymo („Įstatymo“) nuostatos interpretavimo ar taikymo.

Kai kuriuos iš šių neaiškumų pašalino š.m. birželio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo („LAT“) parengta Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga (“Apžvalga”), kurioje nacionalinės vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojančios normos analizuojamos Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių taikymo („Direktyva“) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos kontekste.

Apžvalgoje didelis dėmesys skiriamas ikisutartiniams vartojimo kredito santykiams bei kredito davėjo informacijos atskleidimo ir kreditingumo vertinimo pareigoms šioje stadijoje. LAT akcentuoja šiuos aspektus:

• Informacijos vartotojui atskleidimo savalaikiškumas. Informacija vartotojui turi būti pateikta per protingą terminą, kuris būtų pakankamas vartotojui susipažinti su šia informacija iki vartojimo kredito sutarties sudarymo, palyginti skirtingus pasiūlymus bei priimti pagrįstą sprendimą;
• Atskleistinos informacijos reikšmė. Ne visa vartotojui suteiktina informacija turi vienodą reikšmę. Esminė informacija laikytina ta, kuri apima kreditoriaus skolinių įsipareigojimų naštą (palūkanas, visus mokesčius ir pan.), informaciją apie bendrą vartojimo kredito kainą ir bendros vartojimo kredito kainos metinę normą. Kilus ginčui dėl suteiktos informacijos pakankamumo, įrodinėjimo pareiga tenka kredito davėjui;
• Informavimo pareigos netinkamo įgyvendinimo pasekmės. Netinkamas informavimas gali lemti, kad: a) vartotojui suteikiama galimybė atsisakyti sutarties; b) kreditoriui gali kilti civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti dėl to patirtus vartotojo nuostolius; c) šios pareigos netinkamas įgyvendinimas gali turėti įtakos vertinant sutarties sąlygų sąžiningumą skaidrumo aspektu;
• Kreditingumo vertinimo pareigos svarba. Kreditingumo vertinimo pareiga laikytina esmine kredito davėjo pareiga. Todėl teismas privalo ex officio vertinti, ar kredito davėjas tinkamai įgyvendino kreditingumo vertinimo pareigą, o kai ši pareiga nebuvo įgyvendinta tinkamai, teismas turi ex officio taikyti Įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus padarinius: netaikyti vartojimo kredito sutartyje numatytų palūkanų, netesybų ir mokesčių;

Apžvalgoje išsamiai aptariamas nesąžiningų vartojimo kredito sutarties sąlygų kontrolės klausimas. Tai, ar vartojimo kredito sutarties sąlyga yra nesąžininga, sprendžiama vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228-4 straipsnio nuostatomis. Akcentuota teismo pareiga ex officio vertinti sutarties sąlygų, glaudžiai (sistemiškai) susijusių su ginčo dalyku, sąžiningumo patiktą. Bendra taisyklė: jeigu vartojimo sutarties sąlygos pripažįstamos nesąžiningomis, jos laikytinos negaliojančiomis ir teismas neturi teisės keisti nesąžiningų sutarčių sąlygų. Jeigu nesąžininga sąlyga nepatenka į pagrindinį sutarties dalyką, tai ją pripažinus negaliojančia sutartis paprastai gali egzistuoti ir be jos. Tačiau tuo atveju, kai nesąžininga pripažįstama sąlyga, kuri patenka į pagrindinį sutarties dalyką, ji: a) gali būti pripažinta negaliojančia taip panaikinant visos sutarties galiojimą; b) atsižvelgiant į galimus itin neigiamus padarinius vartotojui, gali būti taikoma išimtis iš bendros taisyklės ir ši nesąžininga sąlyga gali būti pakeičiama dispozityviojoje teisės normoje nustatyta sąlyga; c) ši nesąžininga sąlyga gali likti galioti pačiam vartotojui to reikalaujant.

Apžvalgoje taip pat aptariama, kokius reikalavimus gali kelti kreditorius ir kokių pasekmių gali sulaukti netinkamai sutartį vykdęs kredito gavėjas. Kreditoriui nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl jos pažeidimo, galimi šie teisiniai padariniai: 1) tolimesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos, kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą.

Apžvalgoje pastebime dvejopą LAT požiūrį į Lietuvos banko, kaip finansų rinkos priežiūros institucijos, įgaliojimus. Viena vertus, Apžvalgoje LAT palaiko Lietuvos banko leidžiamus Įstatymo reikalavimus konkretizuojančius teisės aktus ir rekomendacijas (aptariami Lietuvos banko priimti Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai, Bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo taisyklės). Kita vertus, Apžvalgoje užsimenama, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimu patvirtintos vartojimo kredito teikimo gairės tik „atspindi Lietuvos banko kaip priežiūros institucijos nuomonę“, bei išaiškinta, kad Lietuvos banko sprendimai, kuriais išnagrinėti vartotojų skundai prieš vartojimo kredito davėjus, turi tik rekomendacinį, o ne privalomą pobūdį, dėl ko tokie Lietuvos banko sprendimai negali būti teisminės patikros objektu civilinėje byloje, o teismai, spręsdami ginčus iš vartojimo kredito teisinių santykių, esant poreikiui tik galėtų apsvarstyti galimybę prašyti Lietuvos banką pateikti išvadą tais klausimais, kurie reikalauja specifinių žinių. 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos komisija („EK“), siekdama gerinti vartojimo kredito gavėjų teisių apsaugą, inicijuoja Direktyvos nuostatų peržiūrą. EK siūlymu, Direktyvos pakeitimai be kita ko turėtų apimti ikisutartinės informacijos pateikimo taisyklių supaprastinimą ir kreditingumo vertinimo principų suderinamumą tarp valstybių narių. Tikimės, kad šie būsimi Direktyvos pakeitimai nesumažins Apžvalgos aktualumo.