Akcininkų lėšų investavimas į įmonę visada naudingas įmonės kreditoriams, kadangi didėja jos vertė ir palengvinamas atsiskaitymas su kreditoriais. Tačiau ar pasikeitus akcininkų proporcijoms dėl tokio investavimo nenukenčia pačių akcininkų kreditoriai, ypač tų, kurių proporcijos sumažėjo?
Įdomi 2021 m. gegužės 19 d. LAT byla (e3K-3-131-403/2021), kurioje teismai atmete ieškovo reikalavimą pripažinti įstatinio kapitalo didinimą negaliojančiu. Ieškovas reikalavimą grindė actio Pauliana pagrindu ir šiomis aplinkybėmis:
Iš šios bylos kyla pasvarstymai dviem aspektais:
Akcininko kreditoriaus interesų pažeidimą lemia ne tiek kontrolės praradimas, kiek tai, ką akcininkas gavo mainais.
Mechanizmas, kai didinamas įmonės įstatinis kapitalas, suteikiant pirmumo teisę trečiajam asmeniui, ir atitinkamai mažėjant esamų akcininkų proporcijoms, dažnai naudojamas įmonių įsigijimo sandoriuose, nors kontrolė pati savaime nėra sandorio objektas. Kontrolės praradimas gali įtakoti akcijų vertę ir tokiu būdu pažeisti akcininko kreditoriaus interesus, bet tikrai ne visada. Svarbu, kokią kainą naujasis akcininkas moka už naujai išleidžiamas akcijas. Jei investuotos lėšos atitinka jo įsigyjamų akcijų rinkos kainą, visi akcininkai (ir pati įmonė) gauna naudos iš naujo akcininko pritraukimo, jų turimų akcijų vertė padidėja, net ir sumažėjus ankstesnių akcininkų proporcijoms. Iš bylos aplinkybių matyti, kad įmonėje strigo atsiskaitymai su tiekėjais, todėl greita injekcija galėjo būti aktuali.
Tačiau jei naujasis akcininkas įsigyja akcijas už jų nominalią vertę, akcininko kreditoriui iš tiesų gali kilti klausimų. Ar nominali kaina atitinka rinkos vertę? Jei ne, ar skirtumas buvo gautas kita forma? Kas turėjo naudos iš tokio sandorio? Kokį sandorį šalys iš tikrųjų ketino sudaryti?
Kokios buvo geriausios galimybės apginti akcininko kreditoriaus interesus tokioje situacijoje.
Atmesdami ieškinį, teismai labiau akcentavo netinkamą ieškinio pagrindą (Actio Pauliana), bet nekonstatavo, kad ieškovo teisių pažeidimo dėl kontrolės perleidimo nebuvo. Galima būtų ilgai diskutuoti, ar teismų sprendimas nepripažinti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo sandoriu buvo pagrįstas. Kiek teisininkų, tiek nuomonių. Tačiau turint tokį sprendimą, kitą kartą panašiose situacijose reikėtų vertinti, ar vietoje Actio Pauliana, yra kitų galimybių apginti akcininko kreditoriaus teises.
Visų pirma, areštas būtų galėjęs apimti ne tik disponavimo teisių, bet ir balsavimo teisių ribojimą, kas galėtų užkirsti kelią tokiai situacijai. Kita vertus, net ir apribojus balsavimo teises rezultatas galėtų būti buvęs tas pats, jei likę akcininkai, kurių balsai sudarytų 100% balsų, balsuotų „už“. Tokiu atveju jau reikėtų ginčyti kitų akcininkų priimtus sprendimus tiesiogiai arba nebalsavusiojo akcininko vardu netiesioginio ieškinio pagrindu. Nors abi alternatyvos turi savo trūkumų, o teismai šiuo klausimu dar nepasisakė, pastarasis variantas turi daugiau šansų. Bylų, kai patys akcininkai apskundžia savo proporcijų sumažėjimą („dilution“, arba „atskiedimą“), yra nemažai, nors ir su skirtingu rezultatu. Netiesioginis ieškinys yra sudėtingesnis, nes privalai įrodyti eilę sąlygų: