„Pradedant naują verslą gali kilti iššūkių, norint sukurti tvarią finansinę infrastruktūrą nuo pat pradžių. Investuotojams, kurie orientuojasi į startuolius, vienas iš sudėtingiausių uždavinių – nuspręsti, kaip nustatyti investicijos kainą. Kitaip tariant, investuotojams reikia priimti sprendimą dėl nuosavo kapitalo dydžio ar nuosavybės dalies, kurią jie turėtų gauti mainais už investuotą kapitalą, tuo tarpu antrepreneriams aktualus akcijų, kurias jiems reikės išleisti, skaičius ir vertė. Norint priimti sprendimą dėl akcijų, kurias reikės išleisti, skaičiaus, reikia nustatyti įmonės vertę (angl. Enterprise value or EV) arba verslo idėjos vertę. Šiam tikslui toliau pateikiame su startuoliais susijusią informaciją, kuri padės jums geriau suprasti ir užtikrinti pagrįstą jūsų startuolio vertės nustatymą.“
Vertinimas iš prigimties nėra tikslusis mokslas, o tai dar labiau išryškėja vertinant startuolius. Paprastai startuoliai turi neigiamus, bet vis augančius pinigų srautus, ribotą kiekį arba jokių istorinių finansinių duomenų ir prognozių, o jų koncepcija dar nėra pilnai išvystyta. Dėl šios priežasties tradiciniai metodai, tokie kaip pajamų metodas, lyginamasis metodas ar grynojo turto metodas, kurie naudojami nustatant startuolio verslo vertę (įmonės vertę), nėra naudingi, nes startuoliai ir dauguma ankstyvojo etapo įmonių dar neturi finansinių veiklos rodiklių, kurie naudojami taikant minėtus metodus.
Startuolio vertinimo metu susiduriama su įvairiais iššūkiais, dėl kurių potencialiems investuotojams tenka ieškoti skirtingų būdų, kaip vykdyti šį procesą. Kadangi nėra istorinių duomenų arba jų kiekis yra ribotas, o prognozėms būdingas neaiškumas, svarbų vaidmenį atlieka kokybiniai elementai. Todėl vertinimo metu reikėtų atsižvelgti į tokius rodiklius, kaip vadovybės patirtis, pirmieji klientai ir pajamos, apibrėžta tikslinė grupė arba pradinis perspektyvus produktas (angl. minimum viable product or MVP).
„PwC“ yra išskyrusi šešis skirtingus metodus, dažnai naudojamus praktikoje ir taikomus skirtingais startuolio vystymosi etapais. Šis sąrašas nėra baigtinis, o vertintojai dažnai pasitelkia kelių metodų kombinaciją, kaip parodyta lentelėje toliau:
Šaltinis: „PwC“ analizė
Vertinimo metodo pasirinkimas priklauso nuo vertinamo subjekto brandos etapo:
„PwC“ neseniai atliko startuolio vertinimą vienam iš novatoriškos transporto sistemos vystytojų Lietuvoje (toliau – Vertinamas subjektas). Vertinamas subjektas jau buvo pasiekęs Ankstyvąjį augimo ir Plėtros etapus, todėl kaip pagrindinį vertinimo metodą buvo pasirinkta taikyti diskontuotų pinigų srautų metodą, remiantis laisvaisiais pinigų srautais įmonei (angl. Free cash flow to the firm or FCCF). Be to, kadangi Vertinamas subjektas jau buvo praėjęs Pradinį/Startuolio etapą ir ieškojo papildomo finansavimo, rizikos kapitalo metodas buvo pasirinktas kaip papildomas vertinimo metodas.
Kaip jau minėta pirmiau, rizikos kapitalo metodas dažnai taikomas vertinant startuolius, kai yra lengviau nustatyti potencialią pasitraukimo vertę po kelių metų, pasiekus tam tikras brandos stadijas. Investicijos grąža (angl. Return on investment or ROI) įvertinama apskaičiuojant pelną, kurį investuotojas tikėtųsi uždirbti iš investicijos, kuri priklauso nuo konkretaus rizikos lygio.
Vertinamo subjekto vertinimo pagal rizikos kapitalo metodą metu visų pirma buvo apskaičiuota numatoma pasitraukimo vertė. Ši vertė buvo apskaičiuota pasitraukimo iš investicijos metu, prognozuojamą pelną padauginus iš atitinkamo pajamų koeficiento, remiantis tam tikro pramonės sektoriaus vidurkiu. Remiantis apskaičiuota pasitraukimo verte buvo nustatyta startuolio vertė vertinimo datą, diskontuojant pasitraukimo vertę iki vertės vertinimo datą, taikant pasirinktą diskonto normą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad startuolio vertinime naudojamos diskonto normos apskaičiavimas skiriasi nuo tradicinio diskonto normos apskaičiavimo.
Apskaičiuojant konkrečią diskonto normą, galima naudoti diskonto normų intervalą, atsižvelgiant į įmonės brandos stadiją. Toliau lentelėje pateikta diskonto normų potencialių intervalų analizė pagal brandos stadijas ir informacijos šaltinius:
Šaltiniai: „PwC“ analizė ir:
1. Plummer, QED Report on Venture Capital Financial Analysis, 1989;
2. Scherlis and Sahlman, A method for Valuing High-Risk, Long Term, Investments: The Venture Capital Method, 1998;
3. Sahlman, Stevenson, and Bhide, Financing Entrepreneurial Ventures, 1998;
4. Manigart and Witmeur, Venture Capital guide for Belgium, 2009;
5. Damodaran, Valuing Young, Start-up and Growth Companies: Estimation Issues and Valuation Challenges, 2009.
Kadangi Vertinamas subjektas buvo Ankstyvajame augimo etape, pirminis diskonto normų intervalas buvo pasirinktas iš Ankstyvojo augimo etapo stulpelio.
Antra, buvo atliktas kokybinis vertinimas, užpildan klausimyną apie Vertinamą subjektą. Šiam tikslui buvo taikytas BSC vertinimo metodas. Nepaisant to, kad Vertinamas subjektas jau buvo praėjęs Pradinį/Startuolio etapą, jis vis dar turėjo ypatumų, būdingų startuoliams: nėra istorinių finansinių duomenų arba jų kiekis yra ribotas; dar nebaigtas produkto/paslaugos vystymas; pinigų srautai yra neigiami.
Taikant BSC vertinimo metodą, potencialiems investuotojams buvo pateiktas kriterijų sąrašas, kuriuo remiantis Vertinamas subjektas ir to paties pramonės sektoriaus įmonės buvo įvertinti balais dviem aspektais. Visi klausimai minėtame klausimyne buvo sugrupuoti į dvi kategorijas:
a) Vertinamo subjekto vadovybė ir paslaugos/produktas; ir
b) Vertinamo subjekto rinka ir verslo strategija.
Kiekvienas atsakymas gavo atitinkamą balą ir kuo didesnis balas buvo suteiktas, tuo didesnė buvo Vertinamo subjekto vertė.
Galiausiai, taikant tam tikrą formulę, buvo tiksliai apskaičiuota diskonto norma iš pradinio diskonto normų intervalo, remiantis apskaičiuota svertine verte iš klausimyno. Taikyta tokia formulė:
Apskaičiuota diskonto norma = mažiausia reikšmė iš diskonto normų intervalo + (didžiausia reikšmė iš diskonto normų intervalo – mažiausia reikšmė iš diskonto normų intervalo) * (100% - apskaičiuotos vertės iš klausimyno atitinkama dalis).
Apibendrinant, kaip minėta pirmiau, vertinimas nėra tikslusis mokslas. Tradiciniai metodai, tokie kaip pajamų metodas, lyginamasis metodas ar grynojo turto metodas, ne visada yra tinkami startuolių vertinimui, kadangi tai yra labai jaunos įmonės, kurios neturi istorinių finansinių duomenų arba jų kiekis yra ribotas. Alternatyvūs metodai, tokie kaip rizikos kapitalo ar BSC vertinimo metodas, gali būti tinkamesni startuolių vertinimui. Tačiau norint taikyti šiuos metodus, reikia gerai suprasti rinką, vertinamą įmonę ir patį vertinimo procesą.
Išnašos
1. Pradinis perspektyvus produktas (angl. MVP) – tai tokia produkto versija, kuri turi pakankamai ypatumų, kad juo galėtų naudotis pirmieji klientai, kurie vėliau gali teikti grįžtamąjį ryšį tolimesniam produkto vystymui.
2. Startuolių inkubatoriai padeda antrepreneriams spręsti kai kurias problemas, paprastai susijusias su startuolio verslo vykdymu, parūpinant darbo erdvę, pradinio etapo (angl. seed) finansavimą, mentorystę ir mokymą. Startuolių inkubatoriai paprastai yra ne pelno organizacijos, kurias valdo ūkio subjektai tiek iš viešojo, tiek ir iš privataus sektoriaus.