Auditoriams kartais gali ir nepavykti nustatyti apgaulės

Jurgita Kirvaitienė
Lietuvos auditorių rūmų prezidentė
UAB „PricewaterhouseCoopers“
Vyresnioji projektų vadovė

(2011 10 05 „Verslo žinios“)

Įmonės vadovybę ir akcininkus šokiruoja žinia, kad įmonėje buvo atliktas auditas, tačiau jis neišaiškino apgaulės. Vis dėlto reikia suvokti, kad auditas siekia nustatyti tik reikšmingus nukrypimus, o ne tokius atvejus, kai, pavyzdžiui, buhalterė, prisitaikiusi prie kontrolės procedūrų, vagia mažomis sumomis. Nuo tokių atvejų turėtų apsaugoti griežtos įmonės vidaus kontrolės procedūros.

Panagrinėkime hipotetinį pavyzdį, kai įmonės buhalterė keletą metų savinasi įmonės lėšas išmintingai dangstydama neteisėtos veiklos pėdsakus. Ji nepervedinėja didelių sumų, paskirsto mokėjimus tarp įvairių sąskaitų, kad įrašai kiekvienoje sąskaitoje būtų nereikšmingi. Jei sumos bus pakankamai mažos, tikimybė, kad per metinį finansinį ataskaitų auditą auditoriai jas kruopščiai analizuos, yra ganėtinai menka. Buhalterė savo schemą nekliudoma naudoja keletą metų, kol auditoriai nustato tiekėjų likučių neatitikimus.
Panagrinėję  juos išsamiau, auditoriai nustato ir visą apgaulės schemą. Šią apgavystę padeda išaiškinti atsitiktinumas. Akcininkai ir aukščiausio lygio vadovybė nustemba, kodėl auditoriai šios apgavystės nenustatė anksčiau ir ji tęsėsi net trejus metus. Atsakymas, kodėl taip atsitiko, paprastas. Auditoriai laikėsi taisyklių, tačiau šios taisyklės ne visada padeda išaiškinti sumaniai užmaskuotą sukčiavimą.
Buhalterė žinojo, kad įmonės vadovai neperžiūri jos darbo ir atidžiai nestebi banko sąskaitų judėjimo bei pirkėjų ir tiekėjų skolos likučių. Atlikdama santykinai mažos vertės pavedimus ir darydama fiktyvius įrašus apskaitos registruose, ji kurį laiką sėkmingai naudojosi įmonės vidaus kontrolės spragomis.

Audito apimtis
Finansinių ataskaitų auditas siekia nustatyti, ar finansinėse ataskaitose yra reikšmingų iškraipymų. Tai gali būti ir apskaičiavimo klaida, apgaulė ar klaidingas apskaitos taisyklių aiškinimas. Iškraipymai laikomi reikšmingais, jei jie gali daryti įtaką finansinių ataskaitų vartotojų – pavyzdžiui, bankų ar investuotojų, sprendimams. Tikrindami auditoriai savo darbe naudojasi atranka, kadangi beveik neįmanoma ar pernelyg brangu patikrinti kiekvieną ūkinę operaciją.
Auditorius turi nustatyti klaidas ar apgaulę, kai jie yra reikšmingi, tačiau dėl įgimtų audito apribojimų ši atsakomybė nėra absoliuti. Tikimybė, kad atliekant auditą bus nustatytos klaidos, yra kur kas didesnė, nei kad bus nustatyta apgaulė. Juk apgaulės schemos kuriamos išnaudojant apskaitos ir vidaus kontrolės spragas.
Tarptautiniai audito standartai (TAS) numato, kad auditorius turi nustatyti ir įvertinti reikšmingo finansinių ataskaitų iškraipymo dėl apgaulės riziką bei tinkamai reaguoti į apgaulę ar įtariamą apgaulę, tačiau jis neprisiima visos atsakomybės dėl apgaulės nustatymo.
Pagrindinė atsakomybė už apgaulės prevenciją ir jos nustatymą tenka įmonės vadovybei ir už valdymą atsakingiems asmenims ir auditas jos nepanaikina. Todėl svarbu, kad vadovybė, prižiūrima už valdymą atsakingų asmenų, daug dėmesio skirtų apgaulės prevencijai ir atgrasančioms priemonėms, kurios įtikintų asmenis nesiimti apgaulės. Apgaulės atvejai tampa vis didesne problema auditorių klientams, todėl nurodymai auditoriams šiuo klausimu nuolat tobulinami.
Tenka pripažinti, kad dėl auditui būdingų įgimtų apribojimų išlieka rizika, kad kai kurie finansinių atskaitų iškraipymai gali būti neaptikti, netgi jeigu auditas buvo tinkamai suplanuotas ir atliktas pagal TAS.

Skirtingi lūkesčiai
Jei nurodymai auditoriui yra tokie aiškūs, kodėl egzistuoja tokie akivaizdūs lūkesčių skirtumai tarp auditorių ir jų klientų?
Klientai klaidingai tikisi, kad auditoriai gali, privalo ir tikrai nustatys apgaules. Neretai klientai nepakankamai atidžiai perskaito audito sutartis, apibrėžiančias auditoriaus atsakomybę. Šiose sutartyse dažniausiai nurodoma, kad auditorius suteiks „pakankamą“, tačiau ne „absoliutų“ užtikrinimą, kad jis nustatys reikšmingus iškraipymus.
Klientai dažnai neatsižvelgia ir į aplinkybę, kad mažos apgaulės greičiausiai niekada nebus atskleistos. Nustatyti nereikšmingą apgaulės atvejį yra taip pat sunku, kaip rasti adatą šieno kupetoje. Lūkesčių skirtumai dažniausiai susidaro dėl klaidingo klientų požiūrio. Tačiau auditoriai taip pat turėtų sau prisiimti dalį atsakomybės už šiuos lūkesčių skirtumus, nes galėtų juos sumažinti per pokalbius su klientais.

Turi savo vietą
Vadovams, akcininkams, valdybos nariams ir advokatams gali kilti paprastas klausimas, kodėl jie turi mokėti už auditą, jei procedūros nebūtinai aptiks visas su finansinėmis ataskaitomis susijusias potencialias problemas. Auditas suteikia investuotojams, darbuotojams, tiekėjams ir kitoms suinteresuotoms šalims užtikrinimą, kad bendrovių finansinės ataskaitos pateikia tokį vaizdą, koks jis yra iš tiesų. Auditas verslo pasaulyje turi savo vietą, nes jis padeda ir pačioms įmonėms atpažinti rizikingas sritis, dažniausiai nustato reikšmingas klaidas ir apgaules. Kadangi auditas negali suteikti absoliutaus užtikrinimo, jis neturėtų būti vienintelė kovos su apgaulėmis priemonė. Svarbus vaidmuo šioje kovoje tenka vidaus kontrolei.
Kvalifikuotų specialistų atliekama vidaus kontrolės procedūrų peržvalga, apgaulės rizikos įvertinimas gali būti viena iš naudingų paslaugų įmonės vadovybei. Kitas žingsnis – procedūrų, skirtų apgaulės prevencijai, sukūrimas.
Ekonominių nusikaltimų padaugėja sunkmečiu. Vis dažniau pasigirstant kalbų apie antrąją krizės bangą, įmonių vadovybei reiktų susirūpinti, ar iš tiesų jų valdomų įmonių turtas yra pakankamai apsaugotas.