Rokas Gylys
UAB „PricewaterhouseCoopers" aktuarijus
(2008 m. vasario 19 d., „Verslo žinios")
Bendrovės prisiima vis daugiau ilgalaikių įsipareigojimų darbuotojams. Pavyzdžiui, tampa įprasta į pensiją išeinantiems darbuotojas mokėti nemažas išmokas. Tokiems įsipareigojimams turi atsirasti vietos ir bendrovių finansinėje apskaitoje.
Lietuvoje bendrovės išeinantiems į pensiją paprastai moka vienkartines išmokas, kurių dydis nustatomas Darbo kodekse ir kolektyvinėse darbo sutartyse arba įmonių vidaus tvarkos aprašuose.
Pagal Darbo kodeksą dviejų mėnesių vidutinio darbuotojo darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką reikia sumokėti darbuotojams, kurie nutraukia neterminuotąją darbo sutartį, nes įgijo teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna.
Šią išmoką bendrovės savo iniciatyva neretai dar padidina, pavyzdžiui, iki trijų, keturių ar šešių vidutinių atlyginimų – priklausomai nuo darbuotojo stažo įmonėje.
Kitos Lietuvoje populiarios išmokų formos: kelių tūkstančių dydžio premijos jubiliejų proga arba išdirbus tam tikrą laiko tarpą.
Paprastai šias išmokas moka didelės ir seniai veikiančios bendrovės, tačiau panašius priedus pradeda mokėti ir vidutinio dydžio įmonės.
Įvertinti sunku
Finansinėje apskaitoje tokius įsipareigojimus įvertinti nėra paprasta. Kol kas Lietuvoje nėra verslo apskaitos standarto, reglamentuojančio tokių išmokų apskaitą. Dažniausios išmokos už ilgalaikį stažą bei priedai išeinant į pensiją apskaitomi tik tuomet, kai darbuotojui apskaičiuojami ir mokami pinigai.
Įmonės, sudarančios finansinę atskaitomybę pagal tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, privalo vadovautis tarptautiniu apskaitos standartu Nr. 19. Šis standartas numato sudėtingas tokių išmokų apskaitos ir informacijos atskleidimo taisykles.
Tarptautinis apskaitos standartas reikalauja, kad ilgalaikiai priedai darbuotojams būtų kaupiami iš anksto. Kad būtų laikomasi kaupimo principo, šie įsipareigojimai turi didėti po truputį ilgėjant darbuotojų stažui.
Darbuotojai šias išmokas užsidirba per daugelį darbo įmonėje metų, todėl ir įsipareigojimai turi būti pripažįstami laipsniškai, nelaukiant pinigų išmokėjimo termino.
Šie įsipareigojimai vertinami todėl, kad reikia apskaičiuoti realias bendrovės sąnaudas ir atspindėti šiuos įsipareigojimus finansinėje atskaitomybėje.
Išmokos gali būti mokamos ir po 20 ar 30 metų, o iki to laiko daug kas gali pasikeisti: atlyginimų dydis, darbuotojų skaičius, palūkanų normos, infliacija. Todėl juos įvertinti sudėtinga.
Bendrovės turi suprasti, kad ateityje gali būti sunku sumažinti išmokas, nes tai pakenktų bendrovės reputacijai, santykiams su darbuotojais.
Todėl labai svarbu iš anksto įvertinti šias įmonės sąnaudas.
Tokius vertinimus atlieka aktuarijai. Jie prognozuoja išmokos dydį, tikimybes, kad pinigai bus išmokėti, ir diskontuoja ateities pinigų srautus. Atliekant tokį vertinimą reikia padaryti prielaidas apie darbuotojų kaitą, atlyginimų dydį, palūkanų normas, mirtingumą, pensinį amžių bei mokesčius.
