Aušra Miltenytė
UAB „PricewaterhouseCoopers“ vyresnioji mokesčių konsultantė
(2007 m. lapkričio 5 d., „Mokesčių žinios“)
Netinkamai pasirūpinę nulinio PVM pritaikymą pagrindžiančiais įrodymais, į kitas ES valstybes prekes tiekiantys PVM mokėtojai gali skaudžiai nukentėti. Pirkėjui pažeidus susitarimą ir neišsigabenus prekių iš Lietuvos, pardavėjui gali tekti sumokėti 18 proc. PVM iš savo kišenės, jeigu jis nesugebės įrodyti, kad apie pirkėjo kėslus jis nieko nežinojo.
Pritaikęs nulinį PVM tarifą prekių teikimui į kitą ES valstybę narę, pardavėjas privalo turėti įrodymus, kad pirkėjas yra kitos valstybės narės PVM mokėtojas ir kad prekės išgabenamos iš šalies. PVM mokėtojo statusą patikrinti nėra sudėtinga.
Jeigu pardavėjas organizuoja prekių gabenimą arba pats gabena prekes, nesunku kaupti įrodymus, kad prekės iškeliavo iš Lietuvos.
Tačiau kai prekių tiekimo sąlygos pagal Incoterms 2000 taisykles yra EXW (taip pat CIP, FOB ir kt.) ir prekes išsigabena pats pirkėjas arba jo samdytas vežėjas, susiduriama su sena, gerai žinoma problema: pardavėjas, nedalyvaujantis prekių išgabenime iš Lietuvos, gali pasikliauti tik pirkėjo jam pateiktomis įrodymų kopijomis.
Prekių gabenimo dokumente prekių gavėjas parašu patvirtina, kad gavo prekes kitoje ES valstybėje narėje. Atrodo, kad tai yra tinkamiausias įrodymas, kad prekės iškeliavo iš šalies. Tačiau prekių gabenimo dokumentas gali būti suklastotas, o prekės gali būti likusios Lietuvoje siekiant išvengti mokesčių.
Kai prekės iš šalies neišgabenamos, toks sandoris yra ne nuliniu PVM tarifu apmokestintas tiekimas į kitą ES valstybę, o paprastas tiekimas šalies viduje, apmokestinamas 18 proc. PVM tarifu.
Aptikęs neatitikimus ir dokumentų klastojimą, mokesčių administratorius gali pradėti mokesčių patikrinimų grandinę, bendradarbiaudamas su kitų ES valstybių mokesčių administratoriais. Galiausiai atskleidus, kad prekės nebuvo išgabentos iš šalies, kaltas gali likti būtent tiekėjas, neteisingai pritaikęs PVM tarifą.
Lietuvos PVM įstatyme numatoma, kad gavus įrodymų, jog prekių tiekimui nulinis PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas apmokestinamas standartiniu PVM tarifu (arba lengvatiniu, jeigu toks taikomas prekėms).
Taigi įstatymas netiesiogiai nurodo, kad tą iš karto neapskaičiuotą pardavimo PVM į valstybės biudžetą turėtų sumokėti pardavėjas iš savo kišenės.
Tokia nuostata būtų teisinga tuo atveju, kai pardavėjas pats dalyvauja mokestiniame sukčiavime. Tačiau PVM įstatyme neaptartas toks atvejis, kai pardavėjas net nenutuokia apie nesąžiningą pirkėją ir nedalyvauja mokesčių vengime. Taigi tiek dori, tiek sukčiaujantys pardavėjai Lietuvoje galėtų būti baudžiami vienodai.
Tačiau 2007 m. rugsėjo 27 d. Europos teisingumo teismas (ETT) priėmė sprendimą byloje C-409/04 Teleos plc ir Kiti prieš Commissioners of Customs &. Excise, kuriuo remdamasis, sąžiningas Lietuvos pardavėjas galėtų apsiginti ir išvengti papildomo PVM.
Šioje byloje ETT nagrinėjo aukščiau čia minėtą situaciją, kai išaiškėja, jog pardavėjas klastojo gabenimo dokumentus, kuriuos pateikinėjo pirkėjui kaip įrodymą, kad prekės tikrai buvo išgabentos iš pardavėjo valstybės į kitą valstybę narę.
Nors teismas pripažino, kad pardavėjas privalo įsitikinti, jog prekės yra išgabenamos iš šalies, tačiau jeigu jis veikia sąžiningai ir pateikia surinktus įrodymus, kurie iš pirmo žvilgsnio pagrindžia jo teisę taikyti nulinį PVM tarifą, mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti, kad pardavėjas priskaičiuotų pardavimo PVM nuo tų prekių.
Svarbu paminėti, jog tokia nuostata taikoma tik tuomet, jeigu pardavėjas nedalyvauja mokesčių vengime ir slėpime bei yra ėmęsis visų protingų priemonių, kad įsitikintų, jog prekės išgabentos iš šalies.
Taigi pardavėjas turi sugebėti įrodyti mokesčių administratoriui, kad jis ėmėsi visų jam prieinamų priemonių, kad patikrintų pirkėjo verslo rimtumą, patikimumą bei prekių išvežimo iš Lietuvos faktą.
Kokie įrodymai yra svarbūs ir tinkami ir kaip įsitikinti, kad pirkėjo verslas nėra sukčiavimo mechanizmas, lieka atviras klausimas tiek pardavėjui, tiek pačiai VMI.
Visoms įmonėms, tiekiančioms prekes į kitas ES valstybes nares ir taikančioms nulinį PVM tarifą, vertėtų iš naujo peržiūrėti savo sandorius ir vidaus politiką, ypač saugiklius, esant reikalui, padėsiančius išvengti nemalonumų.
Sąžiningas pardavėjas turėtų rimtai pasidomėti svetur PVM mokėtojais registruotais pirkėjais, nepatingėti imtis visų įmanomų priemonių, bandydamas susirinkti apie juos kuo daugiau informacijos ir ją išsaugoti. Aplaidžiai įvertinus situaciją, pardavėjas pirkėjui sukčiaujant gali neturėti šansų išvengti bausmės.
Prekių tiekimo sutartyje verta numatyti, kad pirkėjas privalėtų padengti visas išlaidas, susijusias su papildomai priskaičiuotais mokesčiais, jeigu pirkėjas neišveža prekių iš Lietuvos teritorijos kaip susitarta.
Sąžiningas pirkėjas neturėtų atsisakyti pasirašyti po tokia nuostata, o sandorį sudaryti vien dėl tokios sąlygos atsisakantis sukčiautojas tik padėtų išvengti papildomų išlaidų, dėl kurių pardavimas gali tapti nuostolingas.
Pagrindiniai dokumentai, kuriuos pardavėjas privalo kaupti ir saugoti, yra jau minėti prekių gabenimo dokumentai, tokie kaip CMR, prekių gavėjo atsiųstas raštiškas patvirtinimas su jo įgalioto atstovo parašu apie tai, kad prekės buvo gautos kitoje ES valstybėje narėje.
Taip pat reikia nepamiršti, kad pardavėjas, domėdamasis kliento patikimumu, turėtų gauti jo registracijos pažymėjimo kopiją, taip pat PVM mokėtojo pažymėjimo kopiją arba patvirtinimą iš Lietuvos mokesčių administratoriaus apie tokio kodo galiojimą. Jeigu pardavėjas pats tikrinasi pirkėjo PVM kodą VIES sistemoje, patartina atsispausdinti ir išsaugoti atitinkamą interneto svetainės puslapį.
