2001 m. birželio 1 d.
Remiantis nauja „PricewaterhouseCoopers" ekonomistų atlikta analize, tikimasi, kad šiais metais euro zonos ekonomika augs žymiai lėtesniais tempais, tačiau visiško nuosmukio rizika yra nedidelė. Apžvalgoje taip pat teigiama, kad tolesnė darbo rinkos reformos pažanga turi lemiamos reikšmės ilgalaikiam stabiliam euro zonos ekonomikos augimo tempų spartinimui.
Naujausiajame periodiniame „PricewaterhouseCoopers" leidinyje „European Economic Outlook" (Europos ekonomikos apžvalga) pažymima, kad euro zonos ekonomikos augimas gali sulėtėti nuo 3,4 proc. 2000 metais iki maždaug 2,5 proc. 2001 ir 2002 metais dėl ekonomikos smukimo JAV ir nesiliaujančių problemų Japonijoje. Tačiau šis augimo tempų sulėtėjimas neturėtų sukelti recesijos rizikos euro zonai. Šios išvados grindžiamos tokiais argumentais:
- euro zona yra palyginti uždara ekonomika, kurios eksportas į JAV sudaro tiktai apie 3 proc. visos euro zonos BVP;
- palyginti silpnas euras ir toliau suteikia euro zonos šalių eksportuotojams konkurencinį pranašumą prieš prekybos partnerius JAV ir ypač Jungtinėje Karalystėje;
- 2001 - 2002 metais paklausa vietos rinkoje turėtų toliau stabiliai augti, skatinama mažėjančių pajamų mokesčių, darbo lygio augimo ir Europos centrinio banko šiais metais numatomo palūkanų normų mažinimo.
Pagrindinėje „PricewaterhouseCoopers" prognozėje numatomas 1,5 proc. JAV ekonomikos augimas 2001 metais. Tačiau, jeigu JAV ištiktų nesėkmė - 0 proc. augimas 2001 metais, kuris savo ruožtu sukeltų tolesnį kainų kritimą pasaulio akcijų rinkose ir bendrą pasaulio prekybos plėtros sumažėjimą, euro zonos ekonomikos augimas gali sumažėti 0,5 proc. 2001 metais ir 1 proc. 2002 metais, o ne abiem metais išaugti 2,5 proc., kaip numatyta pagrindiniame prognozės variante. Tačiau net šiuo blogiausiuoju atveju, euro zonos šalių ekonomika vis dėlto turėtų išvengti visiško nuosmukio.
Tarp didžiųjų euro zonos valstybių, Italijos, ir ypač Vokietijos, ekonomika vis dar yra labiausiai pažeidžiama, nes priklauso nuo gamybos produkcijos eksporto, kaip pagrindinio augimo veiksnio. 2001 metais Vokietijos ekonomikos augimas vargu ar bus didesnis nei 2 proc. Kita vertus, tikimasi, kad didesnis, maždaug 2,75-3 proc., augimas išliks Prancūzijoje, Ispanijoje ir Nyderlanduose. Manoma, kad ekonomikos augimo atžvilgiu euro zonoje ir toliau pirmaus Airija, tačiau jos augimas gali labai stipriai sulėtėti nuo 10 proc. 2000 metais iki maždaug 5-6 proc. 2001-2002 metais, nes didžiausios įtakos jai turi eksportas į JAV bei JAV investicijos į jos ekonomiką.
Atrodo, kad už euro zonos ribų JAV ekonomikos nuosmukis palyginti didesnės įtakos turi Šveicarijai ir Jungtinei Karalystei. Taip yra dėl didelių jų prekybos su JAV apimčių bei didelės priklausomybės nuo finansinių paslaugų ir didesnio jautrumo bet kokiam tolesniam kainų pasaulio akcijų rinkose kritimui. Remiantis pagrindiniu „PricewaterhouseCoopers" prognozės variantu, tikimasi, kad abejose šiose valstybėse ekonomikos augimas 2001 metais sulėtės iki maždaug 2 proc., tačiau nemanoma, kad kuri nors iš jų galėtų patirti visišką nuosmukį.
Žvelgiant į tolimesnę perspektyvą po 2002 metų nurodoma, kad siekiant spartesnių euro zonos augimo tempų ir mažesnio nedarbo lygio būtina tolimesnė darbo rinkos reformos pažanga. Apžvalgoje pateikiamas išsamus šio klausimo aptarimas pabrėžiant, kad nuo praėjusio dešimtmečio vidurio Europos darbo rinkoje įvyko žymių teigiamų pokyčių, nesvarbu kaip jie būtų matuojami: atsižvelgiant į dirbančiųjų skaičių ar į nedarbo lygį. Pateikta analizė patvirtina, kad ES, kaip vientisas darinys, ir toliau atsilieka nuo Jungtinių Valstijų pagal abu aukščiau nurodytus rodiklius. Kartu pastebima, kad skirtingose ES valstybėse nedarbo lygis ir dirbančiųjų skaičius smarkiai svyruoja, o tai gerokai apsunkina galimybę daryti apibendrinimus.
Analizė užbaigiama nurodant, kad pastaruoju metu pastebimas darbo lygio augimas ES yra iš dalies tam tikro ekonominės raidos cikliškumo pasireiškimas, atspindintis didesnį nei vidutinį BVP augimą per pastarųjų trejų ar ketverių metų laikotarpį. Tačiau kartu pabrėžiama, kad kai kurie duomenys rodo tam tikrą struktūrinį pagerėjimą, nes sumažėjęs nedarbo lygis nesuaktyvino bent kiek žymesnio darbo užmokesčio infliacijos spartėjimo. Paskaičiuota, kad struktūrinis nedarbo lygis dabartiniu metu yra daug žemesnis negu jis buvo 1990 metais tokiose šalyse kaip Airija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Portugalija. To negalima pasakyti apie Vokietiją ir Italiją, o dėl spartaus pastarojo meto dirbančiųjų skaičiaus augimo Prancūzijoje struktūrinis nedarbo lygis nukrito iki 1990 metų lygio. Žvelgiant į pastarųjų dešimties metų laikotarpį - o jis, ko gero, artimesnis ekonominio ciklo trukmei nei pastarųjų penkerių metų laikotarpis, sakoma apžvalgos pabaigoje - Europos darbo rinkos rodikliai ir toliau išlieka labai nevienodi.
Nepaisant šių aplinkybių galima pamatuotai teigti, kad nuo aštuntojo dešimtmečio darbo rinkos lankstumas tapo svarbiu Europos šalių ekonomikos reikalavimu. Pabrėžiama, kad dėl sparčios informacinių ir telekomunikacinių technologijų raidos pasikeitė pats darbo jėgos pareikalavimo pobūdis: saugias etatines darbo vietas didelėse gamybos, energetikos ir mažmeninės bankininkystės firmose pakeitė mažiau saugios, didelio lankstumo reikalaujančios darbo vietos aptarnavimo sferose, kur su klientais bendraujama tiesiogiai, kur darbuotojų negalima lengvai pakeisti kompiuteriais ir kur kylantį visuomenės gerbūvį lydi vis didesnis darbo jėgos pareikalavimas.
Rosemary Radcliffe, „PricewaterhouseCoopers" vyriausioji ekonomistė, savo komentare pareiškė, kad:
„Daugelis ES šalių, atsiliepdamos į plataus masto ekonominius ir technologinius pokyčius, jau ėmėsi svarbių priemonių, siekdamos kuo didesnio savo darbo rinkų lankstumo, tačiau visiškai aišku, kad nuveikti dar reikia labai daug. Vienas galimų variantų galėtų būti perėjimas prie amerikietiško valstybės nereguliuojamo ekonominės raidos modelio, kaip tai devintajame dešimtmetyje padarė Jungtinė Karalystė. Beje, Europos šalių pastarojo dešimtmečio patirtis rodo, kad tai nėra vienintelis sėkmę garantuojantis modelis. Pavyzdžiui, Nyderlandai, Austija, Liuksemburgas ir Portugalija buvo pasirinkusios kitokią strategiją, tačiau dabartinis šių šalių nedarbo lygis yra panašus kaip ir Jungtinėse Valstijose arba Jungtinėje Karalystėje ar netgi žemesnis".
Pabaiga
Papildoma informacija
„PricewaterhouseCoopers" (www.pwc.com) yra didžiausia pasaulyje verslo paslaugų organizacija. Turėdami daugiau nei 150 000 aukštos kvalifikacijos ir didelės patirties darbuotojų 150 šalių, padedame klientams spręsti sudėtingas verslo problemas, gerokai padidinti jų konkurencingumą, valdyti riziką ir pasiekti geresnių rezultatų interneto technologijomis pagrįstame pasaulyje.
Visos pasaulinės „PricewaterhouseCoopers" organizacijos firmos narės vadinamos „PricewaterhouseCoopers".
Pasiteirauti:
Rosemary Radcliffe, „PricewaterhouseCoopers" vyr. ekonomistė,
Tel. + 44 20 7213 1589
John Hawksworth, „PricewaterhouseCoopers" makroekonomikos
grupės vadovas,
Tel. + 44 20 7213 1650
arba
Tiffany Carlsen, „PricewaterhouseCoopers",
Tel. + 44 20 7804 2951
Giedrius Čiupaila, „PricewaterhouseCoopers",
Tel. (8 5) 239 2300
